Aš niekur nedingau! Šiuo metu mano lėlių kūryboje tyli pertraukėlė.... Bet trumpa! Buvau nuostabioje kelionėje po amžinąjį miestą ir miestelyje šalia jo, kuris mane labai sužavėjo! O kad blog'as nebūtų toks laaabai tylus, nusprendžiau pasidalinti keliomis žinutėmis iš savo gyvenimo, nes iki šiol dar neprisistačiau :)Dažnai įdomu (bent jau man) pamatyti, kas slepiasi po kūrinių autorių vardais, pabandyti perprasti pasaulį tokį, kokį jį mato autorius. Žvelgiant į rankų darbo lėles tai ypač įdomu, nes nebe pirmą kartą išgirstu, jog lėlės yra labai panašios į autorių!
Esu Daiva. Su menais nieko bendro nesu turėjusi, t.y. gal ir turėjusi, bet tokių mokslų nekrimtusi. Ir pagal specialybę esu toli nuo menų. Bet visą gyvenimą mielai užsiimdavau tai viena, tai kita meno išraiška. Man labai smagu, jog atradau tokį mielą užsiėmimą – interjerines lėles – kuriame galima panaudoti visą tai, kuo užsiėmiau dar vaikystėje ir ką labai mėgau. O vaikystėje be galo mėgau piešti, namie gulėjo krūvos mano piešinių, tėvai galvojo, kad būsiu dailininkė (gaila, kad piešinių neišsaugojau), po to buvo karpinių era (bandau prisiminti, kur galėjau juos padėti, nes neberandu, bet vėlgi turbūt neišsaugojau...), po to buvo atvirukų iš džiovintų žolelių era (kiek knygų prigadinta nuo augalėlių džiovinimo...), dar vėliau – servetėlių komplektai bei drabužių lėlėms siuvimas/mezgimas/nėrimas (dabar galvoju, kad galėčiau tuos pačius panaudoti savo lėlytėms, būtų labai įdomu, bet neišsaugojau...), karoliukų, virvelių pynimas... ir gal dar ką pamiršau...
Lėlės yra kažkas tokio, į ką gali sudėti visas šviesiausias mintis, nevaržyti savo idėjų. Smagu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie pamilsta lėles! Ir labai smagu, kad aš galiu su Jumis pasidalinti tuo, kas man miela! Ačiū, kad Jūs čia užsukote ir tikiuosi, kad dar užsuksite :) Su šilčiausiais linkėjimas, Daiva
